Keliauju gilyn į dykumą – Naino miestas – vėjas žarsto dykumos smėlį, saulė apsiblaususi, iš rūko kyla badgyrų bokštai (senovinės oro gaudyklės, skirtos vėsinti patalpoms). Atvykau čia susitikti su pažįstamu kilimų meistru. Aplink Nainą kaimuose jo kilimų rišėjos riša nuostabius šilko kilimus. Kilimuose rojaus sodai, blizgantys turkio, aukso ir sidabro spalvomis.

Kilimų rišėjos dirba apie 10 valandų kasdien. Geriausia jų suriša iki 10 tūkst. mazgų per dieną, o 1 kv.m. šilko kilimo yra apie 1 mln. 200 tūkst. mazgų. Sakykim, 4×3 m kilimą riša trys moterys ir darbas užtrunka iki 2,5 metų. Plačiau kilimo rišimo procesą aprašiau prie nuotraukų.

Lankiausi dirbtuvėse, mačiau rišėjas. Dauguma jų vyresnio amžiaus, sako, kad jaunimas šio darbo dirbti nebenori, jis sunkus bei mažai apmokamas.

Meistro dirbtuvėse naudojami šilko siūlai dažomi tik organiniais ir augaliniais dažais. Iš tokių siūlų rištas kilimas yra gyvas, jo spalva bėgant metams pradeda šešėliuoti, įgyja gylį. Persai sako, kad spalva išverda.

Nepatyrusiai akiai sunku atskirti iš augalų išgautas spalvas nuo cheminių. Nors taip nėra, kai kurios spalvos gali atrodyti nenatūralios, ypač ryškesni žalios atspalviai. Jie išgaunami pirmiausiai siūlus nudažant geltonai, o vėliau juos pamerkiant į granatų žievelių nuovirą, išgaunama spalva vadinama „mašil” ir panaši ji į samanas.

Užsukau ir į tradicines siūlų dažymo dirbtuves. Katiluose virė vilna, dažai šokinėjo. Padariau vieną nuotrauką, dėl kurios visi garsiai juokėsi: iš katilo iššoko figūra atrodanti kaip JAV Laisvės statula. 🙂