Šį miestą persai vadina puse pasaulio, kitaip tariant, jei pamatei šį miestą, pusė pasaulio grožio jau pamatyta. Mėlyno turkio plytelėmis raibuliuojantys kupolai, besistiebiantys mečečių minaretai, didžiulė pasaulio žemėlapio aikštė su karališkaisiais rūmais, kiparisai – tai Isfahano vaizdai. Ir, aišku, šiame mieste rišami vieni puikiausių pasaulio kilimų.

Isfahano kilimai įmantrūs, jų tradicijos šaknys glūdi 16 amžiuje Safavidų dinastijos rūmų manufaktūrose. Šachas Abasas samdė dailininkus, kad šie išdailintų klajojančių tautų raštus. Griežtos geometrinės formos ėmė vytis arabeskiniais raštais, pražydo palmetinėmis bijūnų, lotosų ir lelijų gėlėmis, pasidabino šilku. Kartu kilimai išlaikė savo struktūrą – ar tai būtų mehrabinė (arkos), ar centrinio medaliono kompozicija, išlaikė ir apsaugines rašto juostas, nes kilimo struktūra yra persiškos pasaulėvokos pagrindas.

Keturiadešimties kolonų rūmai
Keturiadešimties kolonų rūmai

Anitos Amirrezvani romane „Gėlių kraujas“ vaizdingai aprašoma kilimų rišimo tradicija ir to meto Isfahano miesto gyvenimas. Iki šių dienų didžiąją Pasaulio žemėlapio aikštę juosia senieji namų kvartalai. Jų vidiniuose kiemuose baseinėliai, auga persikų medžiai, žydi rožės. Įdėjau kelias tokių namų nuotraukas. Tiesa, didžiojoje aikštėje polo jau nebežaidžiamas, bet ji pilna gyvybės, nes meistrai, kaip ir senaisiais laikais, kala vario padėklus, tapo ant keramikos vazelių, inkrustuoja dėžutes.

Šiuos jų amatus pristatysiu sekančiuose įrašuose, nes parvežiau daug gražių daiktų, tinkančių būti Kalėdinėmis dovanomis.