Bakhtyarai – tai viena iš klajojančių tautų, gyvenanti Irano vakaruose. Jų kilimai kaip ir jų drabužiai trykšta spalvomis, o tautos pavadinimas reiškia „laimės draugai” arba tiesiog „laimingieji”. Pamaniau, kad noriu papasakoti ne tik apie bakhtyarų kilimus, bet ir apie juos rišančius žmones.

Piktasis Zahak

Įdomios net kelios bakhtyarų kilmės istorijos. Viena pasakoja apie piktąjį Zahak, kuris minimas tiek senosios Irano religijos zoroastrizmo šventraštyje Avestoje, tiek vėlyvesnėje (10 a.) persų Karalių knygoje „Šahnameh”. Pastarojoje Zahak laikomas valdovo Merdaso sunūmi ir turi bjaurų bruožą – jam iš pečių auga dvi gyvatės. Jis gražus ir protingas, bet neturi charakterio stabilumo, tad juo lengvai gali pasinaudoti rūmų patarėjai. Blogio dievas Ahrimanas taip pat nepraleidžia progos įvesti žemėje chaoso, pasirodo jam žmogaus pavidalu, pelno palankumą ir prašo pabučiuoti į abu jo pečius, taip išaugindamas Zahakui dvi gyvates, kurios reikalauja aukų – kiekvieną dieną dviejų žmogaus smegenų. Galiausiai atsiranda du rūmų virėjai, kurie rizikuodami vieną iš dviejų aukojimui skirtų jaunuolių paleidžia pabėgti į kalnus, o antrojo smegenis sumaišo su avies smegenimis. Iš šių išsigelbėjusių save kildina ne tik bakhtyarai, bet ir kurdai. Bakhtyarų folklore pasakojama, kad jaunuoliai pabėgo į Zardkuh kalną (Geltonasis kalnas Zagros kalnyne), išsigelbėjo ir pasivadino lurais (klajokliais), o tai, jog išvengė mirties, įkvėpė juos pasivadinti bakhtyarais (laimingaisiais).

Kilmė ir politinis aktyvumas

Mokslinės bakhtyarų kilmės versijos kiek mažiau įdomios, tačiau siejasi su mums pažįstamais asmenimis ar civilizacijomis. Tikėtina, kad bakhtyarai yra genčių, kurios 4 a. pr. Kr. mūšiuose susidūrė su Aleksandu Makedoniečiu, palikuonys. Yra mokslininkų teigiančių, kad bakhtyarai gali būti graikų, valdžiusių Baktriją, palikuonys arba mongolų palikuonys.

Beje, bakhtyarai visada buvo itin politiškai aktyvūs. Irano Kadžarų dinastijos šahai bandė pavergti bakhtyarų gentinės konfederacijos khanus (vyresniuosius) įtraukdami į mokestinę sistemą, už kurios palaikymą khanai gaudavo asmeninės naudos. Vis tik 1909 m. bakhtyrų khanai pasikėsino į centrinę valdžią ir užėmė Teheraną. Taip jie išgelbėjo Konstitucinę revoliuciją, Irane buvo įsteigtas parlamentas ir susilpninta šahų galia. Natūralu, kad sekanti Pahlevi šahų dinastija išsikėlė sau tikslą sunaikinti bakhtyrų galią ir tai pasiekė.

Karališka meilės istorija

Subtili 20 a. karališka istorija užsimezgė būtent tarp bakhtyarų Haft Lang genties khano Sardar Asaad Bakhtiari dukterėčios Sorajos Esfandyari-Bakhtyari ir šaho Muhammad Reza Pahlavi. Sorajos dėdė 20 a. pradžioje atvedė kariuomenę ir užėmė Teheraną, o jo dukterėčia 20 a. viduryje tapo Irano šahynia (karaliene).

Soraja buvo užauginta diplomato šeimoje tarp Berlyno ir Isfahano, gavusi išsilavinimą Londone ir Šveicarijoje, jos mama buvo rusų kilmės vokietė, tad Soraja augo krikščioniškoje aplikoje. Pasakojama, kad šahas ją pamilo iš nuotraukos ir nedelsiant buvo suorganizuotos sužadėtuvės. Deja, meilės istorija baigėsi lūdnai. Soraja negalėjo susilaukti įpėdinio, nesutiko, kad šahas vestų antrą žmoną, tad po 7 metų santuokos šahas paskelbė apie skyrybas. Abiems tai buvo didelė auka. Ji buvo vadinama „liūdnų akių princese”. Deja, kaip vėliau istorija parodė ši auka buvo nereikalinga, nes 1979 m. įvyko Irano islamo revoliucija, šahai buvo nuversti ir įpėdinio neprireikė.

Ne tik meilės istorija, bet ir jos pabaiga yra liūdna. Pasakojama kad, kai ji sužinojo šahą susirgus vežiu, parašė jam laišką ir jie bandė susitikti, tačiau nespėjo. Beje, Soraja kaip aktorė pasirodė kine, nusifilmavo 1965 m. Franco Indovina filme Trys veidai (I tre volti) bei filme „She”.

Ne tik Soraja buvo laisva ir drąsi moteris, bakhtyarų gentyse moterys nuo seno turi daugiau laisvės ir galios, ir tai įgyja per kilimų amatą. Bakhtyarų kilimai visada buvo paklausi prekė pačiame Irano ir užsienyje, tad moterų statusas buvo aukštesnis nei įprasta gentyse.

Apie bakhtyarų kilimus – sekančiame įraše.